Ratio, affectus, sensus: Literatūrinė baroko kultūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Prieš 400 metų buvo pirmąkart buvo išleistas garsiausias Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus lotyniškos poezijos rinkinys Lyricorum libri tres (1625 m.), dėl to 2025-ieji metai Lietuvoje paskelbti Baroko literatūros metais. Abiejų Tautų Respublikos neolotyniškasis jėzuitų poetas Sarbievijus buvo vadinamas krikščioniškuoju arba sarmatiškuoju Horacijumi. Jo teorinės mintys apie poeziją ir retoriką tebėra vertinamos ir įkvėpia vis naujus Baroko literatūros ir autorių tyrimus, tad šis jubiliejus suteikia galimybę patyrinėti Baroko literatūrinės kultūros mastą ir įvairovę, kuri pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė didelio susidomėjimo tiek akademiniame pasaulyje, tiek populiariojoje kultūroje. Šia proga Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas rengia tarptautinę mokslinę konferenciją „Ratio, affectus, sensus: Literatūrinė baroko kultūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, kuri vyks 2025 m. rugsėjo 25–27 d. barokiniame Vilniuje.
Daugiadisciplininės konferencijos tikslas – paskatinti diskusiją apie „ilgojo XVII a.“ (nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio) literatūrinę kultūrą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šis istorinis laikotarpis, susijęs su dramatiškais pokyčiais ir visuotine kultūros krize, dažnai apibūdinamas prieštaringai, nuolatinėje įtampoje tarp proto ir jausmų, griežtos struktūros ir aistrų bei pan. Atsižvelgdami į šį prieštaravimą, kviečiame nagrinėti Baroko literatūrą ir jos raišką per dinamiškos proto (ratio), emocijų (affectus) ir jausmų (sensus) sąveikos prizmę, kurią galima įžvelgti įvairiuose šio laikotarpio žanruose ir vėlesnėje jų recepcijoje, išlaikančioje barokinę dvasią.
Kviestiniai pranešėjai
Ona Dilytė-Čiurinskienė
Vyr. mokslo darbuotoja, LLTI
Prof. Stephen Harrison
Oksfordo universiteto profesorius
Marc Laureys
‘Parodia’ in the Lyrical Poetry of Albertus Ines SJ
Marc Laureys
'Parodia' in the Lyrical Poetry of Albertus Ines SJ
Recent scholarship has shown that the literary practice of 'parodia' was far more wide-spread and much more variegated than previously assumed. To date, investigations have focussed too exclusively on the large collections of 'parodiae' that were produced in the late sixteenth and early seventeenth centuries, predominantly in Northern Germany and Silesia, by Protestant authors. The Neo-Latin tradition of 'parodia', however, started much earlier and developed in Catholic areas as well. More case studies are needed to better understand the nature and extent of this peculiar phenomenon in Neo-Latin literature. In this paper, I propose to analyze the ‘parodical’ practice in the lyrical poetry of Albertus Ines (1619-1658). Along with Andreas Kanon (1612-1685), Ines is the most important Neo-Latin poet from the Polish–Lithuanian Commonwealth who followed in the footsteps of Matheus Casimirus Sarbievius. Even so, Ines not only wrote, as a self-proclaimed "vates Marianus", lyrical poetry in the manner of Sarbievius, but also seven "centuriae" of epigrams, which earned him the title of "Martialis Sarmaticus". Just like Ines’s Neo-Latin poetry in general, his handling of 'parodia', too, is marked by tradition and innovation. In his "Lyrica", a number of conventional 'parodiae Horatianae' can be found, whereas Ines breaks new ground with his "Horologium Marianum", a set of seven 'parodiae' in Sapphic stanzas of the rhythmic poems that are part of the "Officium Parvum Conceptionis Immaculatae Beatae Virginis Mariae", which harks back to the end of the fifteenth century. In my paper, I intend to analyze Ines’s ‘parodical’ technique in the double context of the history of Neo-Latin 'parodia' and Sarbievius’s influence on Ines’s poetry.
